1¶ Ir visiškai atėjus Sekminių dienai, visi vieningai buvo vienoje vietoje.
2Ir staiga iš dangaus atsirado ūžesys tarsi besinešančio smarkaus vėjo ir pripildė visą namą, kur jie sėdėjo.
3Ir jiems pasirodė besidalą tarsi ugnies liežuviai, o tai sėdosi ant kiekvieno be išimties.
4Ir jie visi tapo pripildyti Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti.
5¶ Ir Jeruzalėje gyveno žydų, pamaldžių žmonių iš visų tautų po dangumi.
6O atsiradus gandui apie tai, subėgo minia ir sumišo, nes kiekvienas be išimties girdėjo juos kalbant savo kalba.
7Ir jie visi apstulbo ir stebėjosi, sakydami vienas kitam: „Argi va visi šitie kalbantys nėra galilėjiečiai?
8Tai kaipgi mes kiekvienas girdime savo gimtąja kalba?!
9Mes – partai ir medai ir elamiečiai, taip pat gyvenantys Mesopotamijoje ir Judėjoje ir Kapadokijoje, Ponte ir Azijoje,
10Frigijoje ir Pamfilijoje, Egipte ir Libijos srityse Kirėnės link, ir apsilankantys romiečiai, – ir žydai ir prozelitai, –
11kretiečiai ir arabai – girdime juos skelbiant didžius Dievo darbus mūsų kalbomis.“
12Ir jie visi apstulbo ir sumišo, vieni kitiems sakydami: „Ką gi tai reiškia?“
13Kiti šaipydamiesi tarė: „Šitie yra pilni saldaus vyno.“
22Izraelio vyrai, klausykite šių žodžių: Jėzų Nazarietį, – vyrą, [kurį] Dievas jums patvirtino galingais antgamtiniais veiksmais ir pranašiškais ženklais ir antgamtiniais ženklais, kuriuos Dievas darė per jį jūsų tarpe, kaip ir patys žinote, –
23šitą (atiduotą Dievo paskirtu nutarimu ir išankstiniu žinojimu) jūs, suėmę įstatymo pažeidėjų rankomis bei prikalę prie kryžiaus, nužudėte;
24Dievas jį prikėlė, nutraukęs mirties gimdymo skausmus, nes buvo neįmanoma, kad jis būtų jos laikomas.
27nes tu nepaliksi manęs kape nei neleisi savo Šventajam patirti supuvimo.
28Padarei taip, kad pažinčiau gyvybės kelius; tu savo veidu pripildysi mane džiaugsmo.
32Dievas prikėlė tą Jėzų; mes visi esame šito liudytojai.
36Todėl tegul visi Izraelio namai žino tvirtai, kad Dievas tą patį Jėzų, kurį jūs nukryžiavote, padarė ir Viešpačiu ir Kristumi.“
37O kai jie [tai] išgirdo, jiems verte vėrė širdį, ir jie tarė Petrui bei kitiems apaštalams: „Vyrai broliai, ką mums daryti?“
38Taigi Petras jiems tarė: „Atgailaukite – ir turi būti pakrikštytas kiekvienas iš jūsų Jėzaus Kristaus vardu dėl nuodėmių atleidimo, – ir jūs gausite dovanojamą Šventąją Dvasią.
39Nes jums skirtas tas pažadas, taip pat jūsų vaikams ir visiems toli esantiems, kuriuos tik Viešpats, mūsų Dievas, pasišauks.“
40Ir daugeliu kitų žodžių jis uoliai liudijo ir ragino su įspėjimais, sakydamas: „Išsigelbėkite iš šitos iškrypusios kartos!“
41Taigi tie, kurie mielai priėmė jo žodį, buvo pakrikštyti, ir tą dieną buvo pridėti apie tris tūkstančius sielų.
42Ir jie uoliai atsidėjo apaštalų mokslui ir bendrystei ir duonos laužymui ir maldoms.
43Ir baimė apėmė kiekvieną sielą, ir per apaštalus buvo daroma daug stebuklų ir antgamtinių ženklų.
44Ir visi, kurie tikėjo, buvo kartu ir visa turėjo bendra,
45ir parduodavo savo nuosavybių bei turtų ir, ką gavę, padalydavo visiems, kiek kam reikėdavo.
46Ir jie, kasdien vieningai atsidėdami [suėjimui] šventykloje ir laužydami duoną vienur kitur namuose, valgydavo džiugia ir darna širdimi,
47girdami Dievą ir būdami visos tautos palankiai vertinami. Ir tuos, kuriuos [jis] išgelbėdavo, Viešpats kasdien pridėdavo prie bažnyčios.