1¶ Ir Antiochijoje, [ten] esančioje bažnyčioje, buvo tam tikri pranašai ir mokytojai, antai Barnabas, ir Simeonas, vadinamas Nigeriu, ir kirėnietis Lucijus; antai Manaenas, kuris užaugo kartu su tetrarchu Erodu, ir Saulius.
2O jiems tarnaujant Viešpačiui ir pasninkaujant, Šventoji Dvasia tarė: „Išskirkite man abudu – Barnabą ir Saulių – darbui, kuriam aš juos pašaukiau.“
3Tada jie, papasninkavę ir pasimeldę ir uždėję ant jų rankas, [juos] išsiuntė.
25Ir kai Jonas baiginėjo savo [gyvenimo] bėgtynes, jis tarė: ‚Ką manote mane esant? Aš nesu [jis]. Bet štai po manęs ateina tas, kurio kojų apavo nesu vertas atrišti.‘
30Bet Dievas jį prikėlė iš numirusių.
32Ir mes skelbiame jums gerą žinią, kad pažadą, kuris buvo duotas tėvams,
33Dievas tą patį [pažadą] įvykdė mums, jų vaikams, tuo, kad jis prikėlė Jėzų, kaip ir yra parašyta ir antroje psalmėje: Tu esi mano Sūnus, šiandien aš tave pagimdžiau.
35Todėl jis sako ir kitoje [psalmėje]: „Tu neleisi savo Šventajam patirti supuvimo“.
36Nes Dovydas, Dievo nutarimu atitarnavęs savajai kartai, užmigo ir buvo priskaičiuotas prie savo [jau mirusių] tėvų, ir patyrė supuvimą,
37bet tas, kurį Dievas prikėlė, nepatyrė supuvimo.
38Taigi, žinokite, vyrai broliai, kad nuodėmių atleidimas yra skelbiamas jums per šitą [vyrą],
39ir kiekvienas, kuris tiki, yra juo išteisinamas nuo visko, nuo ko jūs negalėjote būti išteisinti Mozės įstatymu.
45Bet žydai pamatę minias pasidarė pilni pavydaus uolumo ir prieštaravo tiems dalykams, kuriuos kalbėjo Paulius, atsikalbinėdami ir piktžodžiaudami.
46Tada drąsiai kalbėdami Paulius ir Barnabas tarė: „Buvo būtina, kad Dievo žodis būtų pasakytas jums pirma; bet kadangi jūs atmetate jį ir nutariate, jog patys neverti amžino gyvenimo, štai mes sukame pas kitataučius.
47Nes Viešpats yra šitaip mums paliepęs: „ Paskyriau tave kaip šviesą kitataučiams, kad būtum [naudingas jų] išgelbėjimui iki pat žemės pakraščių.“
48Tai girdėdami, kitataučiai džiaugėsi ir šlovino Viešpaties žodį, ir įtikėjo visi, kurie buvo priskirti amžinam gyvenimui.