1¶ Pirmąjį veikalą buvau sudaręs, Teofiliau, žinoma, apie viską, ką Jėzus pradėjo ir daryti ir mokyti
2iki tos dienos, kurią buvo paimtas [į dangų], pirmiau per Šventąją Dvasią davęs įsakymus apaštalams, kuriuos išsirinko.
3Jis ir save gyvą parodė jiems po savo kančios, su daugeliu nenuginčijamų įrodymų, keturiasdešimt dienų būdamas jų regėtas ir kalbėdamas apie dalykus, susijusius su Dievo karalyste.
4Be to, būdamas kartu su jais susibūręs, jis įsakė jiems nepasišalinti iš Jeruzalės, bet laukti to, ką Tėvas pažadėjo, ‹„›[apie] kurį, – [pasakė jis], – ‹girdėjote iš manęs,›
5‹nes Jonas, ›‹žinoma, vandeniu krikštijo, bet jūs po nedaugelio dienų būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia.“›
6¶ Taigi kai buvo susiėję, jie paklausė jo, sakydami: „Viešpatie, ar tu šiuo metu Izraeliui atkursi karalystę?
7O jis tarė jiems: ‹„Ne jums žinoti ›‹laikotarpius ar ›‹ įvykių laikus, kuriuos nustatė Tėvas, ›‹remdamasis savo paties ›‹valdžia.›
8‹Tačiau, Šventajai Dvasiai nužengus ant jūsų, gausite galybę ir būsite ›‹liudytojai mano labui ir Jeruzalėje, ir visoje Judėjoje bei Samarijoje ir ligi pat žemės pakraščių.›
9Ir jam pasakius tuos dalykus, jiems bežiūrint, jis buvo pakeltas, ir debesis atitraukė jį nuo jų akių.
10Ir kol jam kylant jie įdėmiai žiūrėjo į dangų, štai ir prie jų atsistojo du vyrai baltais drabužiais,
11kurie ir tarė: „Vyrai galilėjiečiai, ko stovite, žiūrėdami į dangų? Tas pats Jėzus, kuris buvo paimtas nuo jūsų į dangų, taip [ir] ateis, – tokiu pat būdu, kaip jį matėte vykstantį į dangų.“
12¶ Tada jie sugrįžo į Jeruzalę nuo vadinamojo Alyvų kalno, kuris arti Jeruzalės – šabo dienos kelionės atstumu.
13Ir kai jie buvo įėję [į Jeruzalę], jie užlipo į aukštutinį kambarį, kur buvo apsistoję Petras ir Jokūbas, ir Jonas, ir Andriejus, Pilypas ir Tomas, Baltramiejus ir Matas, Alfiejaus [sūnus] Jokūbas ir Simonas Uolusis, ir Jokūbo [brolis] Judas.
14Vieningai visi šitie uoliai atsidėjo maldai ir maldavimui kartu su moterimis ir Jėzaus motina Marija ir jo broliais.
15¶ Ir tomis dienomis atsistojo Petras viduryje mokytinių (iš viso buvo apie šimtą dvidešimt žmonių) ir tarė:
16„Vyrai broliai! Turėjo išsipildyti šis šventraštis, kurį iš anksto Šventoji Dvasia kalbėjo Dovydo burna apie Judą, tapusį vadovu tiems, kurie suėmė Jėzų,
17nes jis buvo priskaičiuotas prie mūsų ir buvo gavęs šios tarnystės dalį.
18Taigi, šitas gi už neteisybės atlyginimą įsigijo žemės sklypą, ir, stačia galva puolęs žemyn, plyšo pusiau, ir visi jo viduriai išvirto.
19Ir tai pasidarė žinoma visiems, kurie gyveno Jeruzalėje, tad tas sklypas jų savita kalba buvo pramintas Akeldama, tai yra, Kraujo sklypas.
20Nes yra parašyta Psalmių knygoje: Jo buveinė tegul ištuštėja, ir tegul niekas joje negyvena; ir, kitas tegul perima jo prižiūrėjimo tarnystę.
21Taigi iš tų vyrų, kurie visą laiką buvo su mumis, kai Viešpats Jėzus tarp mūsų įeidavo ir išeidavo,
22pradedant Jono krikštu iki tos dienos, kai jis buvo nuo mūsų paimtas aukštyn, vienas iš jų turi būti paskirtas jo prisikėlimo liudytoju kartu su mumis.“
23Ir jie pasiūlė du: Juozapą, vadinamą Barsabu, kuris buvo pramintas Justu, ir Motiejų.
24Ir melsdamiesi jie tarė: „Tu, Viešpatie, kuris pažįsti visų širdis, parodyk, katrą iš šiųdviejų išsirinkai,
25kad jis gautų dalį šios tarnystės, tai yra apaštalystės, nuo kurios Judas nusižengimu atkrito, kad nueitų į savąją vietą.“
26Tada jie pateikė savo ženklus, ir [sprendimą rodantis] ženklas krito Motiejui, ir jis buvo priskaitytas prie vienuolikos apaštalų.